Dirvinis vieversys

Rūšis: Žvirbliniai
Lotyniškas pavadinimas: Alauda arvensis

Perinti, traukianti rūšis.

Dirvinis vieversys yra kiek didesni, už naminį žvirblį. Nuo ligutės skiriasi ilgesne, baltais pakraščiais uodega. Kartais pašiaušia galvos plunksnas, kurios primena platų kuoduką. Patino ir patelės kūno viršutinė pusė pilkai rusva, galva ir nugara išmargintos tamsiomis išilginėmis dėmelėmis. Kūno apačia balsva, pagurklyje ir kūno šonuose juosvi taškeliai. Kraštinė vairuojamoji plunksna su didele balta dėme. Snapas ir kojos rudos. Rainelė taip pat ruda. Jauniklių nugarinė pusė juodai rusva, plunksnų kraštai balti. Išsirita apaugę rudai geltonais pūkais.

Lietuvoje gyvena nominalinis dirvinio vieversio porūšis Alaudų arvensis arvensis.

Paplitimas. Eurazijoje paplitęs nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį, Pečioros aukštupį, Obės vidurupį, Jenisejaus, Lenos, Kolymos žemupį. Pietuose arealas tęsiasi iki Korėjos pusiasalio, Tarimo baseino, Pamyro, šiaurinio Afganistano, pietinės Užkaukazės, Juodosios jūros pakrantės, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros pakrančių. Gyvena šiaurvakarių Afrikoje, kai kuriose salose. Žiemoja Vakarų, Vidurinėje ir Pietų Europoje, Afrikoje.

Tai įprastas mūsų krašto sparnuotis. Vidurio Lietuvos rajonuose gausiausias. Retesnis miškingoje Pietryčių Lietuvoje. 

Migracija. Tikrasis artimas migrantas....

artimas migrantas. Keliauja ir dieną, ir naktį. Į pajūrį atskrendi maždaug kovo 20 d. Pajūriu gausiausiai migruoja kovo III dekadą, spalio I - II dekadomis. Tai įprasta migruojančių paukščių rūšis. 

Biologija. Įprasta gyvenamoji vieta — platūs laukai. Veisiasi natūraliuose biotopuose — sausose ir vidutinio šlapumo pievose, aukštapelkėse, taip pat pusiau natūraliuose dirvonuose, dykvietėse bei dirbamuosiuose plotuose. Vengia miško, miesto ir gyvenviečių. Mėgsta pasėlių retmes, kurmiarausių, mažų aikštelių plotelius.

Peri nedideliuose natūralios ar pusiau natūralios daugiametės augalijos ploteliuose — kanaluose, pakelėse. Aktyvus šviesiu paros laiku, iš dalies ir prietemoje. Tikra dirvinio vieversio stichija — erdvė. Ir nors šis paukštelis neskraido taip greitai kaip čiurlys ir ne toks vikrus kaip kregždė, bet kiekvieną maloniai nuteikia jo čirenimas. Jis girdėti nuo ankstyvo pavasario iki rugpjūčio vidurio.

Plazdendamas plačiais trumpais sparneliais ir sukdamas nedidelius ratus, patinas beveik vertikaliai nuo žemės pakyla į 100 - 400 m aukštį, paskui pamažu leidžiasi, po to, suglaudęs sparnus, staiga krinta žemyn ir nutupia netoli patelės. Ir taip nuo ankstyvo ryto, gerokai prieš patekant saulei, iki vėlyvo vakaro. Vasaros naktį giesmė aptyla vos 2—3 valandoms. Žeme bėgioja vikriai. Mėgsta tupėti ant kupstų, akmenų, ganyklų stulpų, kartais ant elektros ar telefono linijų atramų. Retkarčiais gieda ir tupėdamas.

Maistą renka ant žemės. Nuolat turškiasi smėlėtose pakelėse ar vandens išplauto mėlio vagelėse. Veisimosi periodu patinai neretai ore pešasi dėl teritorijos. Grįžus patinams, po 2—3 savaičių atskrenda ir patelės. Tada poruojasi.

Lizdus pradeda sukti visiškai atšilus, paprastai balandžio antroje pusėje ar net pabaigoje. Jį suka iš sausų žolių stiebelių, šaknelių ar smulkių lapelių gilioje duobutėje ir gerai paslepia po žolių kuokšteliu. Geriau užmaskuoti ir sudėtingesni paprastai būna pirmieji ankstyvi lizdai. Gūžtą išpina smulkesne medžiaga. Kartais iškloja plaukais. 

Kiaušinius pradeda dėti balandžio paskutinėmis ar gegužės pirmomis dienomis. Lietuvoje kiaušinius pradeda dėti 85 dienų laikotarpiu. Tai priklauso nuo žemės ūkio darbų, nes žuvus lizdams vėl dedamos pakartotinos dėtys. Tik anksti žalienose pradėjusios perėti poros iki šienapjūtės spėja išvesti jauniklius. Dėtyje 3—6, paprastai 4 - 5 pilkai žalsvi su nedidelėmis tamsesnėmis dėmelėmis kiaušiniai. Peri tik patelė 13—14 dienų. Dar neskraidantys, 9—10 dienų amžiaus jaunikliai slepiasi žolėje netoli lizdo. 14 - 15 dienų jaunikliai jau kiek paskrenda.

Lietuvoje vieversiai peri net du kartus per metus, tačiau produktyvumas nėra didelis. Daug lizdų nukenčia dėl žmogaus ūkinės veiklos bei natūralių priešų. Rudenį ir ankstyvų pavasarį minta augalų sėklomis bei kitomis žolių dalimis, šviežiais lapeliais ir daigų viršūnėlėmis.
Jauniklius maitina mišriu maistu vabzdžiais, ypač dvisparniais, bei vabalais, taip pat varpinių augalų sėklomis. Skurdūs taptų laukai, jei jų platybėse negirdėtume malonaus dirvinio vieversio čirenimo.

Pastaba: čia pateiktos tik informacijos šaltinių ištraukos.
Daugiau informacijos ieškokite čia.