Ežerinė nendrinukė
Perinti, traukianti rūšis.
Ežerinė nendrinukė mažesnė už naminį žvirblį. Nuo kitų nendrinukių skiriasi dėmėta kūno viršutine dalimi, ryškiais anta kiais.
Patino ir patelių kūno viršutinė dalis žalsvai pilka, išmarginta didelėmis dėmėmis. Galva bei sparnai — juosvomis, nugara - rusvomis. Antuodegis vienspalvis, ryškiai rudas. Virš akių platūs šviesūs antakiai. Kūno apatinė pusė balsva, šonai rusvo atspalvio. Snapas pilkas. Kojos šviesiai pilkos. Rainelė ruda. Išsišėrę paukščiai ir jaunikliai ryškiai rudi. Jaunikliai išsirita pliki. Žiotys oranžiškai gelsvos.
Paplitimas. Vakarų Eurazijoje paplitusi nuo Pirėnų, Skandinavijos iki Jenisėjaus slėnio. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį, Mezenės, Pečioroi žiotis, pietinį Jamalą, Jenisejaus žemupį, pietuose tęsiasi iki Irano, Mažosios Azijos, Apeninų pusiasalio, Prancūzijos. Gyvena šiaurės ir vakarų Afrikoje, Britų salose.
Žiemoja Afrikoje.
Lietuvoje viena iš gausiausiu, plačiausiai paplitusių nendrinukių. Peri Nemuno deltoje, Biržulio, Žuvinio, Urkio apyežeriuose.
Migracija. Tikrasis tolimas migrantas.
Pirmieji paukščiai Žuvinte anksčiausiai pastebėti balandžio 19, vėliausiai gegužės 6 d.
Biologija. Peri šlapiose ar drėgnose vietose, augalijos bendrijose iš dviem ardų: tankaus apatinio (viksvų) ir reto...
Aktyvus šviesiu paros laiku. Užėmę teritoriją, patinai gieda. Giesmės gana įvairios. Būdinga tuoktuvinė giesmė „terr-ter-ter-ter-ti-ti-ti-utir-utir-utir“. Giedodamas paukštis lipa į augalo viršūnę, tankiai plasnodamas pakyla orą ir nuožulnia trajektorija nusileidžia teritorijos pakraštį, nutyla. Aktyviausi saulei patekėjus iki 11- 12 val. bei vakare (19 - 21 val.). Kartais giesmė skamba ir saulei nusileidus, bet sutemus nutyla.
Pavasarį į perėjimo vietas grįžta anksčiau negu kitos nendrinukes - balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje. Pirmieji atskrenda patinai, kūrie užima ir gina gana dideles, maždaug 1720 kv.m. (1500- 1950 kv.m.) teritorijas. Jose paprastai būna vienas ar keli aukštesni objektai: krūmas, nendrių kuokštas ar pernykštės žolės stiebas.
Kiek vėliau atskrenda patelės. Susipo ravus, lydima patino, patelė ieško tinkamos lizdavietės. Kartais įsikuria net už patino saugomos teritorijos ribų.
Būdinga monogamija, tačiau kai kurių autorių duomenimis, retkarčiais vieno pa tino teritorijoje peri kelios patelės.
Ežeri nės nendrinukės lizdai paprastai būna žemiau nei kitų nendrinukių rūšių, maždaug 36,88 (5 - 95) cm Pirmieji lizdai sukami žemiau nei vėlesni. Lizdo dugnas dažniausiai remiasi į pernykščių augalų viksvų kupsto pamatą. Lizdas sukamus iš pernykščių augalų: viksvų stiebų, varpučių, įvairių smulkių šaknelių, kariais įpinama samanų. Palyginus su kitomis šios genties rūšimis, kiaušinius pradeda dėti anksčiausiai. Dėtyje paprastai 5 kiaušiniai.
Didžiausios būna ankstyvosios dėtys. Žuvus dėčiai baigiant perėti naujus lizdas neretai kraunamas netoli pirmojo. Žuvus lizdui dauginimosi periodo pradžioje, pora neretai užima naują teritoriją.
Kiaušiniai elipsiški, balzgani, tankiai išmarginti rusvomis ar rusvai žalsvomis dėmelėmis.
Perėti patelė pradeda padėjusi trečią kiaušinį. Retkarčiais ją pakeičia patinas. Jaunikliai prasikala po 12 - 13 dienų. Vienos vados jaunikliai išsirita per 1-2 dienas. Juos maitina ubu porelės nariai. Dar silpnai skraidantys, 10 - 12 dienų jaunikliai apleidžia lizdą. Iš pradžių laikosi netoliese ir nakvoti grįžta j lizdą. Kurį klajoja su suaugusiais paukščiais, vėliau telkiasi į savarankiškas grupes.
Maistą dažniausiai renka tarp žolių, neretai vandens paviršiuje. Minta daugiausiai dvisparniais vabzdžiais: chironomidais bei žiedmusėmis.
Daugiau informacijos ieškokite čia.
