Geltongalvė kielė
Retai perinti, traukianti rūšis.
Geltongalvė kielė kiek didesnė už geltonąją kielę, be to, šios pilka nugara.
Patino galva ir kaklas ryškiai geltoni, nugara pilka, antuodegis juosvas. Plasnojamųjų plunksnų kraštai balsvi. Kraštinės uodegos plunksnos daugiausia baltos. Pilvinė pusė gelsva, pauodegys šviesesnis, kūno šonai pilkšvi. Pagurklio šonuose kartais būna juoda dėmė. Snapas juodas. Kojos juosvai rudos. Rainelė ruda. Patelės galva gelsvai žalsva. Pagurk lis be dėmių. Jauniklių nugarinė pusė pilkai ruda, su šviesiais plunksnų kuokštais. Tamsiame sparne aiškiai matyti dvi balsvos juostelės. Pilvinė pusė balsvai rusva, krūtinė ir šonai tamsesni.
Lietuvoje aptinkamas geltongalvės kie lės porūšis Motacilla citreola werae.
Paplitimas. Arealas pertrauktas. Paplitusios nuo rytinės Baltosios jūros pakrantės iki Viliujaus aukštupio. Šiaurėje arealas siekia Europos arktinę pakrantę, Obės Jenisejaus žemupį, pietuose tęsiasi Pečioros aukštupio, Obės, Jenisejaus vidurupio. Taip pat aptinkama nuo Maskvos srities iki Didžiojo Chingano. Šiaurėje arealas siekia Volgos, Irtyšiaus aukštupį, Užbaikalę, pietuose tęsiasi iki Volgos vidurupio, Tian Šanio, Pamyro, Majaus, Hindukušo, Himalajų.
Europoje arealas plečiasi vakarų kryptimi.
Žiemoje...
Žiemoje Pietinėse arealo dalyse, Indijoje, Šiaurės Afrikoje.
Užskrenda į beveik visas Baltijos baseino šalis. Suomijoje aptikta perinti mišriose porose su geltonosiomis kielėmis. Į lizdavietes grįžta gana vė lai balandžio - birželio mėn. Išskren da anksti - rugpjūčio - rugsėjo mėn.
Biologija. Mėgsta pelkėtą biotopą. Lie tuvoje aptikta nendrėmis apaugusiose aukštapelkės plynėse, užpelkėjusiose, žemais krūmais apaugusiose viksvinėse pievose. Per migracijas laikosi arčiau van dens - drėgnose, viksvomis apaugusiose upių ir ežerų pakrantėse. Laikosi grupėmis. Mėgsta tupėti ant aukštesnių žolių ir krūmų.
Giesmė - nesu dėtingas triskiemenis arba keturskiemenis cirpsėjimas „ci-ty-ti", kartais „cri". Tokią pat giesmę patinas gieda ir per tuoktuvinius skrydžius. Paprastai pakyla į maždaug 1,5 m aukštį, o krisdamas žemyn virpina aukštai pakeltus sparnus bei užlenkia uodegą. Šis skrydis labai panašus į ežerinės nendrinukės ar pievinio kalviuko skrydį.
Lizdą suka ant žemės arba kupstuose iš žolės stiebelių ir gerai užmaskuoja. Gūžtą iškloja šeriais, vilnos gabalėliais. Lizdo skersmuo 110, gūžtos skersmuo 55-60, gylis - 30-40 mm. Kiaušinius deda ge gužės mėn. Dėtyje 5-6, retai 4 ar 7 švie sūs, rudai pilki su tamsiomis išsiliejusio mis dėmelėmis ir matiniu lukštu kiaušiniai. Peri 13-14 dienų. Jaunikliai lizde išbūna apie dvi savaites. Juos maitina abu porelės nariai. Išveda vieną vadą. Pagrindiniame perėjimo areale kartais peri grupėmis.
Minta įvairiais smulkiais bestuburiais, daugiausia vabzdžiais. Jauniklius maitina vabzdžių lervomis, dvisparniais vabzdžiais, vabalais ir drugiais.
Daugiau informacijos ieškokite čia.
