Juodoji zylė
Perinti, žiemojanti, užskrendanti rūšis.
Juodoji zylė gerokai mažesnė už nami nį žvirblį. Ją lengva pažinti iš didelės dėmės ant sprando. Patino ir patelės galva juoda, žvilganti. Skruostai ir dėmė pakaušyje balti. Nugarinė dalis melsvai pilka. Uodega tamsiai pilka. Sparnai rusvai pilki su dviem bal tomis juostelėmis. Gerklė juoda. Kūno apatinė pusė balsva, šonai rusvo atspalvio. Snapas įuodas. Kojos tamsiai pilkos. Rainelė tamsiai ruda. Jauniklių dėmė ant sprando ir apatinė kūno dalis nešvariai balsva, juoda spalva blanki. Tik išsiritusių jauniklių galva bei nugara apaugusi pilkais pūkais.
Lietuvoje gyvena nominalinis juodosios zylės porūšis Purus ater ater.
Paplitimas. Arealas pertrauktas. Eura zijoje paplitusi nuo Skandinavijos iki Ja ponijos jūros. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį, Obės žemupį, Lenos aukštupį. Pietuose arealas tęsiasi iki rytinės Birmos, Altajaus, Mielų Uralo, Volgos vidurupioKarpatų, Viduržemio jūros pakrantės. Izo liuotos arealo dalys yra pietryčių Kinijoje, Vidurinės Azijos, Irano kalnuose, Kryme, Libane. Gyvena Šiaurės Afriko je, daugelyje salų.
Žiemoja paplitimo areale. Veisimosi periodu Lietuvoje retoka. Kartais būna gausesnė traukimo laiko tarpiu.
Migracija. Per rudeninį...
Biologija. Būdinga senesnių eglynų gy ventoja. Aptinkama ir mišriuose miškuose: juodalksnynuose, pušynuose, drebuly nuose, beržynuose, kuriuose auga daug eglių. Kai kuriais metais jų nevienodai gausu. Rudenį ir žiemą klajoja po mišką būreliais kartu su zylėmis, lipučiais, nykštukais. Žiemos pabaigoje poruojasi. Čiulbėti pradeda kovo mėn. Patinukai gieda gana maloniai, panašiai kaip didžioji zylė, šiaip nuolat cypia, kaip ir kitos zylės. Lizdus krauna eglių, juodalksnių, beržų išpuvusiuose plyšiuose, uoksuose, kartais stuobriuose, uoksiniuose ir lentiniuose inkiluose. Paprastai pasirenka žemai esančius uoksus 0,2—3 m aukštyje. Landa siaura 2,5 - 3 cm skersmens, o uoksas 14 - 18 cm gylio. Kraudamos lizdą, pirmiausia suneša storą žalių samanų sluoksnį, jame padaro gilią duobutę ir iškloja žvėrių plaukais. Lizdo skersmuo priklauso nuo uokso ar inkilo pločio, gūžtos skersmuo 4,5—5,5 cm. Kiaušinius dažniausiai pradeda dėti antroje balandžio pusėje bei pirmomis gegužės mėn. dienomis. Dėtyje nuo 6 iki 12, dažniausiai 8 - 10 baltų su rudais taškeliais, kiaušinių.
Peri tik patelė, padėjusi paskutinį kiaušinį, 14 - 16 dienų. Perėdama ji nenoriai palieka lizdą. Trukdytoją savotiškai gąsdina: staigiai aukštyn ištiesia kaklą, plasteli sparnais ir šnypšdama pašoka. Išsiritusius jauniklius maitina abu poreles nariai. Lizduose jie išbūna 17-18 dienų. Dalis juodųjų zylių birželio mėnesį peri antrą kartą, dažniausiai tame pačiame, kartais netoliese esančiame uokse ar inkile.
Minta vabzdžių kiaušinėliais, vikšrais, eglių ir pušų sėklomis. Vasarą maisto ieško medžių viršūnėse, vėlų rudenį ir žiemą — neretai laikosi pomiškio eglaičių plonose šakutėse, kartais straksi žeme. Niekada neaplanko net miško pakraščiuose esančių lesyklų. Labai šaltomis žiemomis ir spygliuočių medžių nederliaus metais šių zylių labai sumažėja. Tai, matyt, svarbiausios priežastys, lemiančios didelius juodųjų zylių gausumo svyravimus.
Vasarą jų skaičių riboja tinkamų perėti vietų trūkumas. Todėl svarbu, kad, kertant miškus, būtų paliekami medžiai su uoksais, nes dirbtiniuose inkiluose jos peri retai.
Daugiau informacijos ieškokite čia.
