Kėkštas

Rūšis: Žvirbliniai
Lotyniškas pavadinimas: Garrulus glandarius

Perinti, iš dalies traukianti, žiemojanti rūšis.

Kėkštas yra maždaug kuosos dydžio. Jį nesunku pažinti iš rusvos spalvos ir balto antuodegio.

Patinas ir patelė rusvai pilki. Viršugalvis juodai dryžuotas. Uodega ir dėmes po akimis juodos. Antuodegis ir dėmės sparnuose balti. Sparno priekinėje dalyje ryškiai mėlyna, su juodais dryžiais dėmė. Pauodegys balsvas. Snapas juodas. Kojos rudai rusvos. Rainelė rudai balta. Jaunikiui viršugalvis neaiškiai dryžuotas. Rainelė rudai pilka. Jie išsirita pilki, žiotys rausvos.

Lietuvoje gyvena nominalinis kėkšto porūšis Garrulus glandarius glandarius.

Paplitimas. Eurazijoje paplitęs nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Šiaurėje arealas siekia vidurinę Skandinaviją, Baltąją jūrą, Pečioros vidurupį, Obės vidurupį, Jenisejaus, Lenos aukštupį, Amūro žemupį, pietuose tęsiasi iki Birmos, Asamo, Himalajų, Kinijos, Altajaus, Irtyšiaus aukštupio, Volgos vidurupio, šiaurinio Irako, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros pakrančių. Gyvena šiaurinėje Afrikoje ir daugelyje salų. Žiemoja paplitimo areale. Lietuvoje gana dažnas miškų paukštis.

Migracija. Tikrasis artimas migrantas. Kartais traukimas būna invazinio pobūdžio. Keliauja dieną. Pajūryje pavasarį gausiai migruoja gegužės mėn., rudenį — rugsėjo III ir spalio I dekadomis. Rudenį...

I dekadomis. Rudenį Lietuvos pajūriu migruojantys kėkštai žiemoja dažniausiai Vokietijoje, Čekoslovakijoje, dalis jų traukia iki pietinės Prancūzijos. Rudenį migruojančių kėkštų skaičius įvairiais metais labai nevienodas. Duomenų apie vietinių paukščių pasiskirstymą per metus turime labai nedaug. Tačiau neabejotina, kad tarp jų yra sėsliai gyvenančių arba klajojančių po netolimas apylinkes, ir toli žiemoti išskrendančių.

Biologija. Gyvena mišriuose ir spygliuočių miškuose, miško pakraščiuose. Pastarąjį dešimtmetį pradėjo gyventi miestų želdiniuose: parkuose, kapinėse. Tai matyt, pradinė urbanizuotų populiacijų formavimosi stadija mūsų respublikos miestuose. Rudenį į Lietuvą atskrenda paukščių iš šiaurinių kraštų, o dalis vietinių kėkštų pasitraukia į pietvakarius.

Nenuorama, vikrus ir šnekus paukštis. Pasirodžius žmogui, plėšriam žvėriui ar paukščiui šaukia aštriu balsu. Polėkis savotiškas, primenantis juodosios meletos polėkį, negreitas ir nelygus, todėl nenoriai skrenda per didelius atvirus plotus. Žeme šokinėja dideliais šuoliais. Balsas gana įvairus, dažniausiai girdėti čirškiantis „reč-re". Kartais mėgdžioja kitų paukščių balsus: varnėno, paprastosios medšarkės, suopio. Giesmė tyli.

Monogamas. Lytiškai subręsta vienerių metų. Kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje jaunose eglaitėse ar pušaitėse, prie kamieno arba ant stambesnių šakų pradeda krauti lizdus. Jų aptinkama ir ąžuoluose, alksniuose, gluosniuose, kėniuose, maumedžiuose. Jaunuose medžiuose 1,5—3, senuose 6—8 m aukštyje. Lizdo pagrindą suka iš žagarėlių, kraštus pina iš viržių ir kitų lanksčių augalų, gūžtą iškloja švelnia augaline medžiaga. Lizdo skersmuo 15-18, aukštis 3—8 cm. Gūžtos skersmuo 10 - 12, gylis 2—3 cm. Dėtyje (n-26) 5—7 kiaušiniai. Lukštas balsvai melsvas, išmargintas rausvais taškeliais, kaušiniai (n- 42) ovalo formos 31,1x22,9 (28,3-33,1x21,2—23,5) mm dydžio. Peri patinas ir patelė, 16—19 dienų. Jaunikliai lizde laikosi labai tyliai. Iš pradžių suaugę paukščiai juos maitina įvairiais vabzdžiais ir kirmėlėmis, paūgėjusius — smulkių giesmininkų jaunikliais. Jaunikliai lizde išbūna 20—23 dienas, po to šeima laikosi kartu dar apie savaitę.

Minta įvairiu maistu: vabzdžiais, moliuskais, kirmėlėmis, peliniais graužikais, paukščių kiaušiniais ir jaunikliais, taip pat gilėmis, riešutais, šermukšnių, ievų, obelų, alyvų vaisiais, grūdais, piktžolių sėklomis. Žiemą daugiausia sulesa gilių. Jų atsargas iš rudens susikrauna daugelyje slėptuvių po samanomis, lapais, medžių plyšiuose. Žiemą apsilanko smulkių paukščių lesyklose.

Pastaba: čia pateiktos tik informacijos šaltinių ištraukos.
Daugiau informacijos ieškokite čia.