Lakštingala

Rūšis: Žvirbliniai
Lotyniškas pavadinimas: Luscinia luscinia

Perinti, traukianti rūšis.

Lakštingala yra naminio žvirblio dydžio. Nuo kitų panašių paukščių skiriasi neryškiai rusva spalva.

Patino ir patelės kūno viršutinė pusė pilka, rusvo atspalvio, uodega pilkšvai rusva. Apatinė kūno dalis šviesiai pilka, krūtinė kiek tamsesnė. Snapas pilkai rudas. Rainelė ruda. Kojos šviesiai rudos. Jaunikliai margi, plunksnų kraštai tamsesni, o vidurinė dalis ryškiai ruda. Išsirita apaugę tamsiais pūkais. Žiotys oranžiškos.

Paplitimas. Eurazijoje paplitusi nuo Skandinavijos iki Altajaus. Šiaurėje arealas siekia pietinę Švediją, Suomiją, Volgos aukštupį, Obės vidurupį, pietuose tęsiasi iki pietinio Altajaus, Irtyšiaus aukštupio, šiaurinio Kazachstano, Uralo žemupio, Kaukazo, šiaurinės Juodosios jūros pakrantės, Dunojaus slėnio. Gyvena Baltijos jūros salose. Žiemoja Rytų Afrikoje.

Lietuvoje paplitusi. Paskutiniais dešimtmečiais į mūsų kraštą grįžta kaskart vis mažiau lakštingalų. Be to, svarbūs ir Lietuvos kraštovaizdžio dabartiniai pokyčiai. Iškirtus krūmus ir pavertus vingiuotus pavėsingus upelius nuogais grioviais plačiai nusausintuose laukuose susiaurėjo lakštingalų perėjimo plotai ir sutriko ankstesnė ramybė.
Migracija. Tikrasis tolimas migrantas. 

Biologija. Įsikuria upių pakrantėse su karklų tankumynais ir šakotais gluosniais, pašlaitėse,...

gluosniais, pašlaitėse, apaugusiose lazdynais, ievomis. Vertina plačiuose laukuose žaliuojančias giraites su kūdromis. Vengia tankių girių. Čia upokšnių pakraščiuose, pabalių jaunuose juodalksnynuose apsigyvena tik pavienės porelės. Neaptinkami pušynuose, eglynuose, sausuose lapuočiuose.

Maitinasi dieną, tačiau aktyvi prietemoje rytą ir vakare, o naktimis keliauja ir gieda. Žmonių labai mėgstama ir žodžiais pamėgdžiojama giesmė – skardi ir įvairiabalsė su jausmingų trelių pakartojimais - sklinda iš krūmų tankmės. Žeme straksi plačiais šuoliais, vis kilstelėdama aukštyn uodegą, plasteli šiek tiek žemyn nuleistais sparnais. Prie trikdomų jauniklių nerimauja. Iš lizdų pasklidę jaunikliai čerškena brūzgynuose.
Netoli upelio pakrantės ar pabalyje ant žemės po aukštesnėmis žolėmis ar krūmo išsišakojime iš nendrių, alksnių ir kitų medžių lapų bei žolių stiebų nuo gegužės vidurio pradeda krauti lizdą. Gūžtą iškloja lanksčiais siaurais varpinių lapeliais, plaukais. Lizdo išorinis skersmuo 10-20, aukštis 9—12 cm, gūžtos skersmuo 7-9 ir gylis 6 - 7 cm.

Dėtyje paprastai 5, retkarčiais 6, o pakartotinai sukrautuose lizduose — 4 alyviškai žvilgantys žalsvo ar rusvo atspalvio pilki kiaušiniai, vidutiniškai 21,8X 16,2 mm dydžio ir 2,8 g masės. Peri patelė, 13 dienų. Išsirita pliki, tik pūkeliais apšepę jaunikliai. Tada patino giesmės aptilsta. Jis ieško maisto jaunikliams. Vos apsiplunksnavę, 10 -11 (kariais 12) dienų amžiaus palieka gūžtas ir dar nepaskrisdami šokuoja žeme.
Per vasarą užaugina vieną vadą. Tik žuvus pirmai dėčiai, deda kitą. 

Iš purios žemės ir prikritusių lapų renka vabalus, sliekus, lesa prinokusias aviečių, serbentų uogas. Naudingas ir žmonių labai mylimas giesmininkas.

 

Pastaba: čia pateiktos tik informacijos šaltinių ištraukos.
Daugiau informacijos ieškokite čia.