Mažoji krakšlė
Perinti, traukianti rūšis.
Mažoji krakšlė mažesnė už naminį žvirblį. Nuo karklinės nendrinukės skiriasi balsu.
Patino ir patelės kūno nugarinė pusė rusvai pilka, antuodegis rudesnis. Virš akies šviesus antakis. Pilvinė dalis balta, rusvo atspalvio. Snapas rusvai pilkas. Kojos žalsvai pilkos. Rainelė šviesiai ruda. Jauniklių nugarinė pusė rudo atspalvio, galva tamsesnė, juosmuo rudesnis kaip suaugusių rudeniniu apdaru. Apatinė pusė rusvo atspalvio. Jaunikliai išsirita pliki, žiotys oranžiškai geltonos.
Lietuvoje gyvena nominalinis mažosios krakšlės porūšis Acrocephalus scirpaceus scirpaceus.
Paplitimas. Vakarų Eurazijoje paplitusi nuo Atlanto pakrantės iki Altajaus, Tian Šanio, Alajaus sistemos. Šiaurėje arealas siekia pietine Švediją, pietinę Suomiją, Smolensko, Tūlos sritis, Volgos žemupj, šiaurinį Kazachstaną, pietuose tęsiasi iki Irano, Persų įlankos šiaurinės pakrantės, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros pakrantės. Gyvena šiaurės vakarų Afrikoje, kai kuriose salose. Žiemoja Afrikoje.
Lietuvoje paplitusi sporadiškai. Gauses nė Kuršių marių pakrantėse, Nemuno deltoje, kitur ši rūšis negausi arba reta. Peri oligotrofinių ežerų (Žuvinto, Biržu lio, Urkio) pakrantėse, taip pat Žaslių, Didžiulio ežeruose.
Migracija. Tikrasis tolimas migrantas.
Biologija. Perėjimo laikotarpiu aptin kama sekliose...
Aktyvi šviesiuoju paros laiku. Į perė jimo vietas atskrenda rytą. Patinas aktyviausiai gieda saulei patekėjus iki 10-11 vai. Giesmė susideda iš dviejų trijų garsų, kiek panaši į didžiosios krakšlės, tik švel nesnė ir tylesnė. Nesusiporavusių paukš čių balsas melodingesnis. Pasirodžius patelei, patino teritorijos ribose vyksta trumpos tuoktuvės. Susidarius porai, daž nai skamba trumpa aštresnė bei čaižesnė giesmė.
Pavasarį, dažniausiai gegužės I dešim tadienį, pirmieji pasirodo patinai. Jie užima teritorijas, kurias gina nuo kitų tos pačios rūšies patinų. Senesni patinai paprastai atskrenda anksčiau už jaunus. Šie užima gretimus plotus. Taip formuojasi mikro grupės. Šiuo laikotarpiu patinai daug gieda, daugiausia rytą, patekėjus saulei. Taip palaikoma atitinkama distancija tarp giedančių patinų. Be to, giesmė privilioja pateles. Pirmosios patelės atskrenda savaite vėliau negu patinai. Senesnių patinų giesmės dažniausiai būna sudėtingesnės, todėl jie greičiau susiporuoja. Lizdas, panašiai kaip didžiosios krakšlės, pritvir tinamas prie 2 - 6 nendrių stiebų, kartais įpinama karklavijo, dilgėlės, paprastosios sprigės ar raudoklės stiebų. Forma primena didžiosios krakšlės lizdą, tariau mažesnis, žemesnis ir kruopščiau susuktas. Lizdas sukamas iš pernykščių nendrių šluotelių, viksvų, kitų smulkių žolinių augalų stiebų, kartais įpinama augalinių pūkų.
Peri ne vienu laiku. Birželio antroje pusėje pradeda perėti jauni paukščiai. Jie ne pasirenka nelabai tinkamas virtas, todėl daugelis lizdų žūva. Paskui suka naujus lizdus ir deda antrąsias dėtis. Kartais seni paukščiai, sėkmingai išvedę vieną vadą, vėl poruojasi ir liepos pradžioje peri antrą kartą. Dažniausiai deda 4, rečiau 5 kiaušinius. Kiaušiniai elipsiški, melsvai ar žalsvai balti, išmarginti įvairaus dydžio paprastomis ir vidinėmis pilkomis ar tamsiai rudomis dėmelėmis. Pirmosiose dėtyse paprastai būna 5 kiaušiniai, vėlesnėse 4 ar mažiau. Patelė perėti pradeda padėjusi tračią kiaušinį ir peri maždaug 12 - 13 dienų. Tik išsiritusius jauniklius maitina patelė, o patinas jai neša maistą. Vėliau jauniklius maitina abu poros nariai. Kai kurie patinai visiškai nemaitina jauniklių, kiti dažniausiai nesirūpina antrojo lizdo jaunikliais. Dar silpnai skraidantys 9-12 dienų jaunikliai apleidžia lizdų. Apie savaitę šeimos klajoja lizdo teritorijoje, vėliau pakrinka.
Maistą renka nendrynuose bei tarp greta augančių kitų žolių. Judrūs vabzdžiai sudaro 74,8% viso maisto. Perimviečių atžvilgiu tai gana speciali zuota rūšis. Tai, matyt, yra viena svarbiausių priežasčių, lemiančių netolygų paukščių pasiskirstymą Lietuvoje.
Daugiau informacijos ieškokite čia.
