Mėlynoji zylė
Perinti, žiemojanti, praskrendanti rūšis.
Mėlynoji zylė yra mažesnė už naminį žvirblį. Kitaip negu kitų zylių, šių mėly nas viršugalvis. Patino kakta, skruostai ir antakiai balti. Viršugalvis, sparnai ir uodega mėlyni. Sparnai su balta juostele. Nugara pilkai žalia, kaklo užpakalinėje dalyje balsva dėmė. Apatinė kūno pusė geltona, išilgai krūtinės eina neryški juosva juostelė. Sna pas tamsus. Kojos tamsiai pilkos. Rainelė ruda. Patelė kiek blankesnių spalvų. Jau niklių viršus žalsvai rudas, skruostai gel toni. Išsiritusių jauniklių galva ir pečiai apaugę trumpais ir retais, pilkai baltais pūkais. Žiotys oranžiškai raudonos.
Lietuvoje gyvena nominalinis mėlyno sios zylės porūšis Parus caeruleus cae ruleus.
Paplitimas. Eurazijoje paplitusi nuo Skandinavijos iki Uralo, vakarinės Kaspi jos pakrantės. Šiaurėje arealas siekia vi durinę Skandinaviją, Karnos aukštupį, pietuose tęsiasi iki Irano, Mažosios Azi jos, Viduržemio jūros pakrančių. Gyvena Šiaurės Afrikoje, Britų, Viduržemio juros salose.
Žiemoja paplitimo areale. Lietuvoje dažnas, visur paplitęs pau kštis.
Migracija. Klajoklis. Per rudeninę mig raciją Ventės rage ir Kuršių nerijoje žieduotos mėlynosios zylės žiemos mėne siais dažniausiai aptinkamos Vokietijoje, Olandijoje ir Belgijoje, o nedidelė...
Biologija. Laikosi lapuočių ir mišriuo se miškuose, reta spygliuočių miške. Pa vienių porų aptinkama miško pakraščiuo se, prie sodybų, paupiuose ir pakelių me džiuose, gyvenviečių bei didelių miestų želdiniuose, soduose, skveruose, parkuo se, kapinėse. Žiemą klajoja kartu su kitos rūšies zylėmis. Noriai lanko lesyklas. Lie tuvoje aptinkama ištisus metus. Rudenį ir pavasarį plačiai klajoja, o dalis mėlynųjų zylių keliauja toli į pietvakarius. Aktyvi šviesiu paros laiku. Mėgsta ne aukštai (2-10 m) skraidyti tarp krūmų, medžių. Maisto ieško tarp plonų medžių šakelių, neretai pakimba galva žemyn. Labai judri, energinga, net agresyvi, todėl dažnai nugali už save didesnį paukštį. Balsas panašus į svirbelio ,,sirr... sirr...“. Patinas gana dažnai gieda.
Monogamas, lytiškai subręsta vienerių metų. Peri pavieniui poromis. Lizdo teritoriją paprastai užima Kovo pabaigoje. Per tuoktuves patinėlis pasipūtęs straksi aplink patelę, pakyla į orą savotišku polėkiu, primenančiu šikšnosparnio skrydį ir vėl nutupia prie patelės.
Lizdą krauna išpuvusioje drevėje, baltalksnyje ar gluosnyje, rečiau juodalksnio stuobryje. Mielai apsigyvena inkiluose. Vilniaus apylinkėse užima 10-15% smulkiems paukščiams iškeltų inkilų. Lizdą suka iš žalių samanų, plunksnų, vilnos, augalinių plaušų ir kt. abu porelės nariai 6 - 12 dienų.
Kiaušinius pradeda dėti balandžio antroje pusėje, masiškai deda šio menesio 21 — 25 d., pavieniuose lizduose — net keliomis savaitėmis vėliau. Vilniaus apylinkėse kiaušinius masiškai pradeda dėti maždaug savaite anksčiau negu pietvkarių Lietuvoje. Dėtyje dažniausiai būna 10 kiaušinių.
Dalis paukščių peri du kartus per metus. Antra dėtis mažesnė. Joje paprastai būna 6-8 elipsiški, balti rusvai ir rudai taš kuoti kiaušiniai. Perėti patelė pradeda padėjusi paskutinį kiaušinį. Nepilną dėtį uždengia pūkais. Peri 14—15 dienų. Perinčią patelę maitina patinas. Jaunikliai išsirita per 1 - 2 dienas. Šal tomis lietingomis vasaromis daug jauniklių žūva. Lizdą palieka 18— 19 dienų amžiaus.
Minta vabzdžiais. Taip pat lesa uogas ir saldžius, gerai prinokusius vaisius, aižo kai kurių augalų sėklas. Žiemą mielai lankosi lesyklose.
Tai naudingas paukštis. Naikina kenks mingus miškų, sodų ir parkų vabzdžius, jų lervas.
Daugiau informacijos ieškokite čia.
