Miškinis kalviukas
Perinti, traukianti rūšis.
Miškinis kalviukas yra maždaug naminio žvirblio dydžio, bet lieknesnis. Nuo pievinio kalviuko skiriasi balsu bei gyvenamąja vieta.
Patino ir patelės kūno viršutinė pusė pilkai rusva ar žalsva, galva ir nugara išmargintos išilginiais juosvais dryželiais. Dvi kraštinės vairuojamųjų plunksnų poros su baltomis dėmėmis. Apatinė kūno pusė gelsvai balta, kaklas, pagurklis ir krūtinė išmarginti pailgomis dėmėmis. Snapas ir kojos rausvos. Rainelė tamsiai ruda. Jauniklių nugarinė pusė rusva. Kūno šonuose ir ant krūtinės dėmės stambesnės. Išsirita apaugę ilgais ir tankiais, tamsiai pilkais pūkais. Žiotys geltonos.
Lietuvoje gyvena nominalinis miškinio kalviuko porūšis Anthus trivialis trivialis.
Paplitimas. Eurazijoje paplitęs nuo Atlanto vandenyno iki vakarinio Veerchojansko kalnagūbrio šlaito. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį, Baltąją jūrą, Pe-čioros vidurupį, Obės žemupį, Jenisejaus vidurupį, pietuose tęsiasi iki Mongolijos Altajaus, Tian Sanio, vakarinių Himalajų, šiaurinio Kazachstano, šiaurės vakarų Irano, Mažosios Azijos, Balkanų, Apeni nų, Pirėnų pusiasalio. Gyvena Britų salose.
Žiemoja Viduržemio jūros baseine, Afrikoje, Indijoje.
Aptinkamas visoje Lietuvoje. Tai viena iš gausesnių kalviukų rūšių.
Biologija....
Biologija. Mėgsta girių šviesesnius retus medynus, raistų, kirtimų, degimų pievų pakraščius, laukuose išlikusias giraites. Peri spygliuočių ir lapuočių miškuose. Dažnas mėlyniniuose pušynuose. Maisto ieško nušienautose pievose. Su jaunikliais patraukia į pagirius, sodus.
Aktyvus tik dieną. Greitai bėgioja. Melodingo ulbesio trelę traukia tupėda mas ant sausos pušies šakos. Dažnai tyliai pakyla virš girios ir, lėtai plasnodamas išskleistais sparnais bei pakelta uodega, traukia giesmę, būdingai sklęsdamas že myn. Kartais pakildami kalviukai čaižiai sučypsi. Prie lizdo susijaudinę ciksena lyg į priekalą būtų daužoma plaktuku. Nuo to ir kilęs kalviuko pavadinimas. Iš gūžtos pabaidytas bėga ar skrenda pažemiu varty damasis plačiai išskleistais sparnais ir vaiz duodamas paliegėlį. Vėliau pakyla į medį ir ciksi. Jauniklių maitinti bėga žeme po žolių ir mėlynių priedanga. Nakvoja ant žemės. Laikosi po vieną, poromis, šeimy nomis. Net vasaros pabaigoje nemėgsta telktis į gausesnius būrius. Rudeniop ne pastebimai pranyksta iš savo gyvenamųjų vietų.
Šiltesniais pavasariais jau gegužės pir momis dienomis ant žemės išsuktoje ap valioje duobutėje iš žolių stiebų, lanksčių šaknų krauna 9-12 cm skersmens ir 5- 6 cm aukščio lizdą. O 5-7 cm skersmens bei 3-4 cm gylio gūžtą iškloja plonais varpinių lapais. Lizdą paslepia po žema augalija. Kiauši nius deda 84 dienas, o masiškai — gegu žės 11-20 ir birželio 20-29 dienomis. Kiaušiniai pilki, gausiai iš marginti rausvais ir melsvai rudais, susi liejančiais taškais, tarp kurių matyti ir aiškesnių rusvai juodų taškų, raitytų gys lelių; pasitaiko ir pilkšvai baltų, išmargin tų juodais vingiais ir juosvai vyšninėmis dėmėmis.Dėtyje 5 ar 4 kiaušiniai.
Peri patelė 12-13 dienų. Jaunikliai iš sirita akli, apaugę ilgais juosvai pilkų pūkų kuokštais. Po penkių dienų prasi veria akių plyšiai, o po savaitės iš padaigų išlenda plunksnų galai. Gerai bėgiojantys, nors dar neskraidantys 10-12 dienų jaunikliai apleidžia gūžtas ir čerškendami slapstosi tarp žemos augalijos. Paprastai per vasarą užaugina dvi vadas: birželio viduryje ir liepos antroje pusėje. Iki vi durvasario čiulba patinai. Minta vikšrais ir smulkiais drugiais, musėmis, amarais, sliekais, vorais.
Naudingas girių ir papievių giesmininkas.
Daugiau informacijos ieškokite čia.
