Paprastoji raudonuodegė
Perinti, traukianti rūšis.
Paprastoji raudonuodegė kiek mažesnė už naminį žvirblį. Patiną nesunku pažinti iš kontrastiškų spalvų. Patelė truputį šviesesnė už dūminę raudonuodegę.
Patino nugarinė kūno dalis pilka. Antuodegis ir uodegos plunksnos, išskyrus vidurinę porą, ryškiai rudos spalvos. Kakta, galvos šonai, gerklė ir pagurklis juodi, viršugalvio priekinė dalis balta. Pilvinė kūno pusė ir šonai ryškiai rudi, pilvo vidurys šviesesnis. Snapas pilkai juodas, kojos tamsiai pilkos. Rainelė tamsiai ruda. Patelė rusvai pilka, pilvas rudai balsvas, antuodegis ir uodega ryškiai ruda. Rudenį patino nugara rusva, apatinė kūno dalis balsva. Jauniklių nugarinė pusė rusva su juodais plunksnų kraštais ir rusvomis dėmėmis. Pilvinė pusė balsva su tamsiais plunksnų kraštais. Tik išsiritusių jauniklių galva ir nugara būna apaugusi ilgais tamsiai pilkais pūkais. Žiotys šviesiai oranžinės.
Lietuvoje gyvena nominalinis paprastosios raudonuodegės porūšis Phoenicurus phoenicurus phoenicurus.
Paplitimas. Eurazijoje paplitusi nuo Pirėnų pusiasalio iki Baikalo, Chentėjaus kalnagūbrio. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį, Baltąją jūrą, Obės, Jenisėjaus žemupį, šiaurinį Baikalo krantą. Pietuose tęsiasi iki Mongolijos, Altajaus, šiaurinio Kazachstano,...
Lietuvoje gyvena ne visuose miškuose. Gausesni rytinės dalies smėlinguose pušynuose. Vidurio Lietuvoje peri Žaliojoje, Šiaurinės Sūduvos ir Jurbarko giriose, o vakaruose pajūrio šiluose.
Migracija. Tikrasis migrantas.
Biologija. Labiausiai mėgsta šimtamečius kerpinius ir šilsamanius pušynus, o jaunesniuose pasirenka išretėjusius medy nų, degimų ir kirtimų pakraščius. Laikosi arti pašilių gyvenviečių ar pavienių so dybų. Traukimo laikotarpiu aptinkamos laukų mažose giraitėse, paupių šlaitinėse giriose, lankų karklynuose.
Diena, renka maistą, tačiau aktyvios bū na ir prietemoje rytą ar vakare. Traukia dažniausiai naktimis. Labai judrios, nuolat drebina savo rausvą uodegą. Rinkdamos maistą vis leidžiasi ant žemės, čia pastraksėjusios vėl kyla aukštyn. Tūptelėjusios prie kerpėto kamieno, stveria vabzdį. Kartais maisto ieško straksėdamos storesnėmis medžių šakomis. Dainingo skambesio giesmės pirmi skiemenys ištęsti, o paskutiniai skuboti, trumpi. Čiulba tupėdamos ant aukštesnės sausos šakos ar pačioje pušies viršūnėje. Raudonuodegės piepsi panašiai kaip pačialindos. Gūžtose lesinami jaunikliai čerškena. Net traukdamos raudonuodegės nesiburia, laikosi pavieniui ar padrikais (iš kelių paukščių) būreliais.
Po tuoktuvinių skraidymų, gegužės pradžioje patelė pradeda krauti lizdą. Šiluose dažniausiai pasirenka išpuvusių kelmų užunarvius, inkilus ir uoksus, esančius ne daugiau nei 12 m. aukštyje. Po vieną gūžta aptikta ir namo palėpėje, šakų krūvoje, malkų rietuvėje, pagirio dirbtuvėse, miškovežės nenaudojamos priekabos metaliniame plyšyje. Neišranki landos pločiui – peri net juodųjų meletų iškaltame ar dar su platesne anga uokse. Lizdą krauna iš žaliųjų samanų, beržo sausų lapų, žolių stiebelių, pušų žievelių ir kadagių plaušingos žievės. Gūžtą iškloja plunksnomis, stirnų plaukais, žolių plonais stiebeliais. Aptiktų lizdų išorinis skersmuo 9-13, aukštis 6-9 cm, gūžtos skersmuo 5-7, gylis 4 cm.
Pirmuosius kiaušinius deda nuo gegužės 8 d. Iki birželio 29d. Dėtyje paprastai 6-7 kiaušiniai. Kiaušiniai žalsvai mėlyni, 18,6x13,6 mm dydžio ir 1,9 g masės.
Peri tik patelė, 13-14 dienų. Išsiritusių plikų aklų jauniklių kūnelis apaugęs retais pilkai juodų pūkų kuokštais. Suaugusių maitinami jaunikliai gūžtose užtrunka 14, o gilesniuose uoksuose ir inkiluose 16 dienų. Tookio amžiaus jaunikliai jau perskrenda nuo šakos ant šakos. Iš priekio strazdanotumu panašūs į liepsnelės jauniklius, tačiau skiriasi uodegos ir antuodegio rausvai rudomis plunksno mis.
Lesa pušinius pelėdgalvius, sprindžius, kitus naktinius drugius ir jų vikšrus, taip pat šilų vabzdžius ir voragyvius. Rudenį lesa šeivamedžių, sedulų bei kitų augalų uogas ir vaisius.
Naudingos. Sunaikina daug žalingų kenkėjų.
Daugiau informacijos ieškokite čia.
