Šiaurinė pečialinda
Retai perinti, traukianti rūšis.
Šiaurinė pečialinda gerokai mažesnė už naminį žvirblį. Ją pažinti galima iš juostelės sparne ir savotiškos giesmės.
Patino ir patelės kūno viršutinė pusė žalsvai rusva, skersai sparno eina šviesi juostelė. Antakis neryškus, gelsvai bal tas. Pilvas balsvas, krūtinė geltono atspalvio. Antroji didžioji plasnojamoji plunks na trumpesnė už šeštąją. Snapas tamsiai rudas. Kojos tamsios, pilkai rusvos. Rai nelė ruda. Jauniklių nugarinė pusė ryškiai žalia, pilvinė - žalsvai rusva.
Paplitimas. Eurazijoje paplitusi nuo ry tinės Baltijos pakrantės, Suomijos iki Ochotsko ir Japonų jūros. Šiaurėje are alas siekia Onegos ežerą, Pečioros aukštupį, Obės, Jenisejaus vidurupį, Kolymos slėnį, pietuose tęsiasi iki Sichote Alinio, Mongolijos, Himalajų, Vidurinės Azijos kalnų, šiaurinio Kazachstano, Ura lo, Volgos vidurupio, šiaurinės Baltaru sijos. Šiaurinės pečialindos arealas plečiasi į vakarus.
Žiemoja Indijoje.
Į Lietuvą negausiai atskrenda tik kai kuriais metais.
Migracija. Kartais apsilanko Lietuvoje pavasarį - anksčiausiai grįžta gegužes 24 d. , vėliausiai - birželio 2 d.
Biologija. Biotopas - blužniapaparčiais ir dilgėlėmis užžėlę drėgni juodalksnynai, upokšniais išraižytos Nemuno pašlaičių girios, krūmėti...
Aktyvi tik dieną. Skraido, straksi aukštai tarp medžių šakų. Patinas čiulba panašią į dagilio ir erškėtžvirblio giesmę. Iš lizdo pabaidyta patelė čerškėdama nuskrenda virš žolės viliojančiu polėkiu, o grįžusi zuja tarp šakų netoli lizdo ir čirena panašiai kaip tošinukė ar geltonoji kielė. Į būrelius nesitelkia.
Lizdus krauna ant žemės birželio viduryje. Lizdai beveik rutulio formos, su plačia anga šone, susukti iš varpinių žolių stiebų ir samanų, vidus išklotas plunksnomis. Netoli lizdo medžių lajoje, čiulba patinas. Jaunikliai lizdą palieka 12 - 13 dienų amžiaus. Išveda vieną vadą.
Lesa smulkius skraidančius vabzdžius, vikšrus.
Daugiau informacijos ieškokite čia.
