Žalioji pečialinda
Peirinti, traukianti rūšis.
Žalioji pečialinda didžiausia iš pečialindų, tačiau mažesne už naminį žvirblį. Nuo kitų pečialindų skiriasi svaria geltona ir balta kūno apačia.
Patino ir patelės viršutinė kūno dalis gelsvai žalia, antuodegis ryškus. Antakis, gerklė, pagurklis ir kūno šonai geltoni. Pilvas baltas. Snapas juosvai rudas. Rainelė tamsiai ruda. Kojos gelsvos jauniklių viršutinė kūno dalis gelsvo atspalvio. Tik išsiritusių jauniklių galva ir pečiai apaugę ilgais, retais balsvai pilkais pūkais.
Paplitimas. Arealas suskaidytas. Eurazijoje paplitusi nuo Skandinavijos iki Uralo. Šiaurėje arealas siekia Botnijos įlanką, Kareliją, Karnos aukštupį, pietuose tęsiasi iki pietinio Uralo, Volgos vidurupio, Moldavijos, Dunojaus deltos Balkanų, Apeninų pusiasalio. Izoliuotos arealo dalys yra Pirėnų pusiasalyje, Krymo, Kaukazo kalnuose.
Žiemoja Afrikoje.
Lietuvos giriose gana dažnas.
Migracija. Tikrasis tolimas migrantas.
Biologija. Laikosi juodalksnynuose, juosiančiuose aukštaūgius eglynus su dre buliu, beržų ir pušų priemaiša. Gausi nešlapiuose beržynuose, drebulynuose, ąžuo lynuose, uosynuose bei mišriuose miš kuose. Peri paupių šlaitų giriose, kartais mėlyniniuose pušynuose, retkarčiais brukniniuose su viržiais šiluose. Keliauda mos užklysta į laukų giraites, sodus, miestų želdinius.
Dienomis maitinasi...
Dienomis maitinasi ir keliauja. Vikriai straksi, skraido tarp medžių šakų. Dažnai, virpančiai plevendama sparnais cipsena ore, čiulba medžių lajos pavėsyje. Baigdama giesmę nutupia ant sausos šakos ir drebančiai sucirlena. Tuoktuvinis skrydis grakštus. Prie lizdo ar susijaudinusi pe čialinda tęsiamai pypsena, o šakomis zujantys jaunikliai suzyzėdami dedena. Pa baidyta perinti patelė nuskrenda pažemiu tolyn, o grįžusi nerimauja aukštai šakose. Kaip ir kitos pečialindų rūšys, gai niojasi ne tik tarpusavy, bet ir su negiminingais giesmininkais. Į tokius mišrius būrelius telkiasi vasaros antroje pusėje. Traukia pavieniui, kartais po kelis pakri kusius paukščius.
Gegužės viduryje iš šiaudelių, varpinių žolių lapų, samanų, sausų medžių lapų patelė krauna dengtą lizdą. Vidų iškloja briedgaurių ir eraičinų balsvais siaurais lapeliais, arklių šeriais. Lizdo skersmuo 9,5- 12,5 cm, aukštis 5-8, gūžtos skersmuo 4,5 - 7,5, gylis 4, landos plotis 2,5- 3 cm. Lizdą įsiruošia tarp kiškiakopūsčių, medučių, šalmučių, miškinių pataisų, po mėlynių kupstais, miškinių lendrūnų išlinkusiais lapais, šaltekšniais, mažomis eg lutėmis. Gūžtas suka ne arčiau kaip 40 metrų atstumu. Peri patelė, 13-14 dienų. Perėti pra deda padėjusi ketvirtą kiaušinį. Kas pusva landį kelioms minutėms išlekia palesti. Išsiritusius jauniklius ir patelę maitina pati nas. Šeštą dieną prasiveria jauniklių akys, o septintą - iš padaigų pasirodo plunksnų galai. Besiplunksnojančius jauniklius vis dažniau maitina patelė. Gūžtą palieka 12-13 dienų amžiaus. Šakomis kyla aukštyn ir keliauja toliau. Tik vėliau išsi ritęs mažiausias jauniklis dar laikosi prie žemės. Per vasarą išveda vieną vadą. Žuvus lizdui, paukščiai peri pakartotinai. Gaudo skraidančius uodus, naktinius drugius, muses, taip pat ant šakų ar lapų ropojančius vikšrus, amarus.
Žalioji pečialinda naudinga, nes sulesa daug medžių kenkėjų. Pastaraisiais metais jų sumažėjo - kasmet vis daugiau lizdų sunaikina šernai bei kiti plėšrūnai,- ne mažai pečialindų žūva per keliones.
Daugiau informacijos ieškokite čia.