Smilginis strazdas
Perinti, traukianti, žiemojanti rūšis.
Smilginis strazdas yra didesnis už varnėną. Nuo kitų strazdų skiriasi pilka galva ir antuodegiu ir rudais pečiais. Paukščiui skrendant matyti balta sparnų apačia. Patino ir patelės galva, pakaušis ir antuodegis pilki, viršugalvis su tamsiais brūkšneliais. Pečiai ir nugara rudi. Uodega juodai ruda. Gerklė, pagurklis ir krūtinė rusvai gelsvi su tamsiomis dėmelėmis. Pilvas balsvas. Snapas tamsiai rudas, pa matinė dalis geltona. Rainelė ruda. Kojos šviesiai rudos. Jauniklių viršugalvis, kak las ir antuodegis rusvi; jų apatinė pusė labiau dėmėta negu suaugusių. Išsiritu sių jauniklių galva ir nugara apaugusi gana ilgais rusvai pilkais pūkais.
Paplitimas. Eurazijoje paplitęs nuo Skandinavijos iki Aldano slėnio. Šiaurėje arealas siekia Europos arktinę pakrantę, Jamalo pusiasalį, Jenisėjaus žemupį, pie tuose tęsiasi iki Tuvos, Jenisėjaus aukštu pio, Altajaus, šiaurinio Kazachstano, Vol gos žemupio, Karpatų, Šveicarijos. Gyve na Grenlandijos, Gotlando, Elando salose. Žiemoja pietinėse arealo dalyse, Vidur žemio jūros kraštuose.
Paplitęs visoje Lietuvoje. Tinkamuose biotopuose gausus.
Migracija. Artimas migrantas. Traukiantys paukščiai stebėti ir dieną, ir naktį. Kasmet žiemoti pasilieka nedideli smilginių strazdų...
Biologija. Peri alksniais ir gluos niais apaugusiose upių pakrantėse, nedi deliuose laukų pušynėliuose ir juodalksny nuose, parkuose, rečiau soduose, kapinėse, didelių girių pakraščiuose. Neretai įsikuria prie žmonių gyvenviečių. Dabar stebi mas šios rūšies polinkis į kultūrinį land šaftą. Miško amžius bei tankumas reikš mės neturi. Smilginių strazdų kolonijų aptikta ir tankiuose sodintuose keliasde šimt metų amžiaus pušynėliuose, ir brandžiuose pušynuose, ir retuose šimtame čiuose parkuose. Nesvarbi ir pomiškio struktūra. Kai kurių kolonijų teritorijoje nebuvo net žolinės augalijos arba miško paklotę sudarė tik kerpės ir viržiai, o kitur — vyravo tankus pomiškis. Tai laz dynai, ievos, karklai, eglaitės, avietės ir kt.
Pavasarį ir vasarą maisto dažniausiai ieško laukuose, šlapiose pievose, prie versmių, vandens telkinių pakrantėse, pa kelėse. Rečiau maitinasi miške, krūmy nuose. Rudeniop, traukdami dideli smil ginių strazdų būriai apsistoja soduose. Čia lesa dar nesurinktus vaisius. Žiemą aptinkami prie žmonių gyvenviečių, mies tuose. Čia paprastai laikosi gudobelių, tujų krūmynuose, lesa šermukšnių uogas bei soduose likusius obuolius.
Aktyvus dieną. Lengvai pastebimas paukštis, tačiau žmogaus arti neprisilei džia. Mėgsta tupėti aukštuose medžiuose, iš kur gerai matyti vietovė ir galima leng vai pastebėti artėjantį pavojų. Maitinasi ant žemės. Žeme juda didokais šuoliais. Staigiais snapo judesiais į šalis drabsto senus lapus ar pernykštę žolę ir iš po jų renka įvairius dirvožemio bestuburius.
Labai aktyviai gina savo lizdus. Kai kurie tik garsiai rėkia, kiti pikiruodami puola atėjūną, retkarčiais smūgiuoja jį ir apipila skystais ekskrementais. Šios apsaugos priemonės gana efektyvios, nes varna ar kėkštas, pagrindiniai strazdų, priešai, visada bėga net ir nuo vieno puolančio paukščio. Dėl šios priežasties smilginių strazdų kolonijose dažnai įsikuria smulkūs žvirbliniai paukščiai, kuri taip pat sudaro savotiškas kolonijas. Jų lizdų neskiria nė dešimties metrų tarpas. Stebėtose kolonijose aptikta kikilių, straz dų giesmininkų, žaliųjų pečialindų lizdų grupės. Beveik visose strazdų kolonijose perėjo sodinės ir juodgalvės devynbalsės, tošinukės, ankstyvosios pečialindos, pilko sios musinukės, volungės, liepsnelės. Rečiau strazdų kaimynystėje peri švilikai, dagiliai, pilkosios pečialindos, juodieji ir baltabruviai strazdai, lipučiai, varnėnai, didieji geniai, svilikėliai, karetaitės.
Peri nedidelėmis kolonijomis. Jas suda ro 5 -15, kartais daugiau porų. Lizdus suka įvairiuose medžiuose.
Lizdą krauna iš smilgų, varpučio šakne lių, apačią grindžia moliu arba dumblu. Gūžtą iškloja varpinių žolių lapeliais. Liz dui būtina tvirta atrama, todėl jie suka mi medžių kamieno išsišakojimuose, ant šoninių šakų, ir net ant kempininių gry bų.
Dėti pradeda 15— 26 balandžio. Lizde būna 4—6, rečiau 3—8 žalsvi, išmarginti rudomis dėmelė mis ir brūkšneliais ovalūs kiaušiniai. Kartais net to paties lizdo kiaušinių atspalviai nevienodi. Peri daugiausia patelė, 12—14 dienų. Pradeda perėti padėjusi trečią ar ketvirtą kiaušinį. Ką tik išsiritę jaunikliai būna apšepę retų pilkų pūkų kuokšteliais, o po 7 dienų iš padaigų pasirodo plunksnų galeliai. Lizdą palieka dar nemokėdami skraidyti, 13—14 dienų amžiaus. Pabai dyti iššoka iš lizdo teturėdami 10—11 die nų. Taigi gegužės viduryje jau aptinkama lizdus palikusių jauniklių.
Dalis šių paukščių išveda dvi vadas. Be to, žuvus pirmajai dėčiai, smilginiai strazdai peri pakartotinai. Todėl visą birželį galima rasti lizdų su neužperė tais kiaušiniais. Tuo laikotarpiu ryškių ko lonijų neaptinkama. Lizdai išsidėstyti kelių šimtų metrų ir didesniu atstumu. Kolonijos dažniausiai laikosi kelerius metus. Po to jos išnyksta, o praėjus keleriems metams, vėl susidaro.
Veisimosi periodu minta sliekais. Sausringais metais maistas įvairesnis - tai įvairūs vabalai (dažniausiai karkvabaliai), drugių vikšrai, sparvos, rečiau laumžirgių lervos, smulkūs moliuskai. Antroje vasaros pusėje didelę maisto dalį sudaro uogos — žemuogės, avietės, mėlynės, ievų vaisiai, spanguolės ir kt. Uogomis maitina ir vėlesnių vadų jauniklius. Rudenį minta šermukšnių, mėlynių, bruknių uogomis. Tačiau ir žiemą, ir rudenį svarbiausias maistas yra šermukšnių uogos. Nuo derliaus priklauso kaip ilgai strazdai užsibus rudenį, ir ar pasiliks žiemoti.
Daugiau informacijos ieškokite čia.
