Svilikas
Perinti, traukianti, žiemojanti rūšis.
Svilikas yra didesnis už naminį žvirb lį, liemuo kresnas. Būdingas labai masy vus snapas ir baltos dėmės ant sparnų. Kai skrenda, matyti didelė galva ir trumpa uodega.
Patino galva šviesiai ruda. Juostelė ap link snapą, gerklė, sparnai ir uodega juo di. Nugara tamsiai ruda. Pečių srityje plati šviesi juosta.
Sparnuose ir uodegos gale baltos dėmės. Pilvinė pusė rausvai pilka, pauodegys baltas. Snapas vasarą melsvai pilkas, tik pamatinė dalis gelsva, žiemą rudai gelsvas. Rainelė šviesiai gel tona ar pilkai ruda. Kojos rudai rausvos. Patelė kiek blankesnė už patiną, pilko at spalvio. Jauniklių juoda juostelė aplink snapo pamatą siaura, viršugalvis žalsvai gelsvas, rusvo atspalvio, nugara ruda, gerklė rusvai geltona. Jaunikliai išsirita apaugę gana gausiais ilgais baltais pūkais.
Paplitimas. Arealas suskaidytas. Eura zijoje paplitęs nuo Skandinavijos iki Ochotsko jūros, šiaurėje arealas siekia vidurinę Suomiją, Volgos aukštupį, Jenisejaus vidurupį, pietuose tęsiasi iki Ko rėjos pusiasalio, Altajaus, Volgos vidur upio, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros šiaurinės pakrantės. Izoliuota arealo da lis yra Vidurinės Azijos, Afganistano, Pa kistano kalnuose....
Žiemoja pietinėse arealo dalyse, Vidur žemio jūros kraštuose.
Lietuvoje dažnokas, nors negausus.
Migracija. Tikrasis artimas migrantas. Migruoja pavieniai paukščiai. Pajūryje dažnas rudenį, rugsėjo II- spalio III de kadą. Retkarčiais žiemoja.
Biologija. Gyvena mišriuose eglių - la puočių ir lapuočių miškuose, sodybose su senais lapuočių medžiais, sodų apsaugi nėse juostose, miestų, gyvenviečių, šlaitų, griovių želdiniuose. Labiausiai mėgsta brandžius ir bręstančius mišrius medynus, kuriuose vyrauja plačialapiai lapuočiai medžiai: ąžuolai, skroblai, liepos, klevai. Vengia grynų, tankių eglynų bei stambių miško masyvų, dažnesni miško pakraščiuose. Pietų ir rytų Lietuvos pušynuo se beveik negyvena, tačiau įsikuria prie sodų bei lapuočių želdiniuose arba at skrenda tik prinokus vyšnioms, ievoms ar kitiems vaisiams. Atsargūs, tylūs ir paslaptingi paukš čiai. Gyvena šeimomis, dažnai gana toli viena nuo kitos. Aktyvus dieną. Aptinka mas medžių ir krūmų lajose, rečiau pa stebimas ant žemės. Labiau mėgsta me džius su tankia laja. Juose renka maistą, ilsisi ir krauna lizdus. Susišaukia aštriu ciksėjimu „cik-cik" arba „ptik-ik". Pava sarį pirmieji paukščiai lizdavietėse pasiro do kovo mėn. Pavie nių arba nedidelių grupelių aptinkama ir žiemą. Tada laikosi mišriuose spygliuočių ir lapuočių miškuose, ypač kur yra skrob lų, uosių ir klevų. Šiaurės rytų Lietuvoje žiemą nepastebėta.
Kovo pabaigoje - balandžio mėn. grįž ta į Lietuvą ir užima teritoriją. Tada gir dėti savotiškas ciksėjimas.
Dauguma lizdus krauna balandžio pabaigoje - gegužės mėn. medžiuose ar krūmuose. Labiau mėgsta lapuočius. Liz dą krauna patelė. Medžiagą lizdui renka ant žemės ir medžiuose. Smulkias šake les, kurios ir sudaro pagrindinę lizdo sta tybinę medžiagą, renka nuo to paties me džio, kuriame krauna lizdą. Lizdą stato 5- 8 dienas, kartais iki 12 dienų iš sausų, kiek aptrūnijusių šakelių bei žalių, kar tais su besiskleidžiančiais lapeliais. Vidų iškloja smulkiomis šakelėmis, žolių stie bais, lapeliais, plaušais bei gyvūnų plau kais. Lizdą krauna 3,5-5m aukštyje ąžuoluose, skrobluose, liepose, guobose, gudobelėse, gluosniuose, vinkšnose, beržuose, ievose, kriaušėse, eglėse, maumedžiuose, slyvose ir obelyse. Dažniausiai lizdus krauna prie kamieno, rečiau stambių šakų tarpušakyje. Balandžio pabaigoje-gegužės mėn. deda 5, rečiau 4-6 baltai melsvus, išmargintus pilkomis, pilkai juosvomis dėmėmis ir taškais. Peri patelė 13 - 14 dienų.
Jaunikliai išsirita apaugę tankiais, balkšvais pūkais; lizde išbūna 11 - 14 dienų. Vėliau laikosi netoli lizdo ir dar 4 - 9 dienas juos maitina tėvai. Pradėję geriau skraidyti, tolsta nuo lizda vietės, atskrenda į sodus lesti vyšnių. Šiuo laikotarpiu pastebima po 3 - 4 paukščius, todėl manoma, jog vienus jauniklius pri žiūri patinas, kitus patelė. Per metus išveda vieną vadą. Jauniklius maitina abu porelės nariai. Maistą renka iki 50 - 500 m atstumu nuo lizdo. Jauniklių maiste rasta liekanų įvairių vabzdžių: pelėdgalvių, sprindžių, lapsukių vikšrų, lapgraužių, pjūklelių lervų, taip pat suaugėlių grambuolių, musių, straubliukų, blakučių, boružių, žygių ir kt. Be to, augalų sėklų bei vegetatyvinių dalių (pumpurų, lape lių). Suaugę svilikai veisimosi pradžioje taip pat lesa vabzdžius, o birželio-liepos mėn. ir augalinį maistą. Rudenį minta skroblo, klevo, paprastosios ievos, gudobelių, uosio, liepos, buko vaisių branduo liais. Medelynuose, parkuose, soduose lesa svarainių sėklas, kaulenių vaisius, virgininės, vėlyvosios ievos bei amūrinio kamštenio sėklas. Pavasarį ir žiemą lesa ąžuolo, alyvų, guobų, vinkšnų pumpurus.
Daugiau informacijos ieškokite čia.
