Svilikas

Perinti, traukianti, žiemojanti rūšis.
Svilikas yra didesnis už naminį žvirblį, liemuo kresnas. Būdingas labai masyvus snapas ir baltos dėmės ant sparnų. Kai skrenda, matyti didelė galva ir trumpa uodega.
Patino galva šviesiai ruda. Juostelė aplink snapą, gerklė, sparnai ir uodega juodi. Nugara tamsiai ruda. Pečių srityje plati šviesi juosta.
Sparnuose ir uodegos gale baltos dėmės. Pilvinė pusė rausvai pilka, pauodegys baltas. Snapas vasarą melsvai pilkas, tik pamatinė dalis gelsva, žiemą rudai gelsvas. Rainelė šviesiai geltona ar pilkai ruda. Kojos rudai rausvos. Patelė kiek blankesnė už patiną, pilko atspalvio. Jauniklių juoda juostelė aplink snapo pamatą siaura, viršugalvis žalsvai gelsvas, rusvo atspalvio, nugara ruda, gerklė rusvai geltona. Jaunikliai išsirita apaugę gana gausiais ilgais baltais pūkais.
Paplitimas. Arealas suskaidytas. Eurazijoje paplitęs nuo Skandinavijos iki Ochotsko jūros, šiaurėje arealas siekia vidurinę Suomiją, Volgos aukštupį, Jenisejaus vidurupį, pietuose tęsiasi iki Korėjos pusiasalio, Altajaus, Volgos vidurupio, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros šiaurinės pakrantės. Izoliuota arealo dalis yra Vidurinės Azijos, Afganistano, Pakistano kalnuose....
Žiemoja pietinėse arealo dalyse, Viduržemio jūros kraštuose.
Lietuvoje dažnokas, nors negausus.
Migracija. Tikrasis artimas migrantas. Migruoja pavieniai paukščiai. Pajūryje dažnas rudenį, rugsėjo II- spalio III dekadą. Retkarčiais žiemoja.
Biologija. Gyvena mišriuose eglių - lapuočių ir lapuočių miškuose, sodybose su senais lapuočių medžiais, sodų apsauginėse juostose, miestų, gyvenviečių, šlaitų, griovių želdiniuose. Labiausiai mėgsta brandžius ir bręstančius mišrius medynus, kuriuose vyrauja plačialapiai lapuočiai medžiai: ąžuolai, skroblai, liepos, klevai. Vengia grynų, tankių eglynų bei stambių miško masyvų, dažnesni miško pakraščiuose. Pietų ir rytų Lietuvos pušynuose beveik negyvena, tačiau įsikuria prie sodų bei lapuočių želdiniuose arba atskrenda tik prinokus vyšnioms, ievoms ar kitiems vaisiams. Atsargūs, tylūs ir paslaptingi paukščiai. Gyvena šeimomis, dažnai gana toli viena nuo kitos. Aktyvus dieną. Aptinkamas medžių ir krūmų lajose, rečiau pastebimas ant žemės. Labiau mėgsta medžius su tankia laja. Juose renka maistą, ilsisi ir krauna lizdus. Susišaukia aštriu ciksėjimu „cik-cik" arba „ptik-ik". Pavasarį pirmieji paukščiai lizdavietėse pasirodo kovo mėn. Pavienių arba nedidelių grupelių aptinkama ir žiemą. Tada laikosi mišriuose spygliuočių ir lapuočių miškuose, ypač kur yra skroblų, uosių ir klevų. Šiaurės rytų Lietuvoje žiemą nepastebėta.
Kovo pabaigoje - balandžio mėn. grįžta į Lietuvą ir užima teritoriją. Tada girdėti savotiškas ciksėjimas.
Dauguma lizdus krauna balandžio pabaigoje - gegužės mėn. medžiuose ar krūmuose. Labiau mėgsta lapuočius. Lizdą krauna patelė. Medžiagą lizdui renka ant žemės ir medžiuose. Smulkias šakeles, kurios ir sudaro pagrindinę lizdo statybinę medžiagą, renka nuo to paties medžio, kuriame krauna lizdą. Lizdą stato 5- 8 dienas, kartais iki 12 dienų iš sausų, kiek aptrūnijusių šakelių bei žalių, kartais su besiskleidžiančiais lapeliais. Vidų iškloja smulkiomis šakelėmis, žolių stiebais, lapeliais, plaušais bei gyvūnų plaukais. Lizdą krauna 3,5-5m aukštyje ąžuoluose, skrobluose, liepose, guobose, gudobelėse, gluosniuose, vinkšnose, beržuose, ievose, kriaušėse, eglėse, maumedžiuose, slyvose ir obelyse. Dažniausiai lizdus krauna prie kamieno, rečiau stambių šakų tarpušakyje. Balandžio pabaigoje-gegužės mėn. deda 5, rečiau 4-6 baltai melsvus, išmargintus pilkomis, pilkai juosvomis dėmėmis ir taškais. Peri patelė 13 - 14 dienų.
Jaunikliai išsirita apaugę tankiais, balkšvais pūkais; lizde išbūna 11 - 14 dienų. Vėliau laikosi netoli lizdo ir dar 4 - 9 dienas juos maitina tėvai. Pradėję geriau skraidyti, tolsta nuo lizdavietės, atskrenda į sodus lesti vyšnių. Šiuo laikotarpiu pastebima po 3 - 4 paukščius, todėl manoma, jog vienus jauniklius prižiūri patinas, kitus patelė. Per metus išveda vieną vadą. Jauniklius maitina abu porelės nariai. Maistą renka iki 50 - 500 m atstumu nuo lizdo. Jauniklių maiste rasta liekanų įvairių vabzdžių: pelėdgalvių, sprindžių, lapsukių vikšrų, lapgraužių, pjūklelių lervų, taip pat suaugėlių grambuolių, musių, straubliukų, blakučių, boružių, žygių ir kt. Be to, augalų sėklų bei vegetatyvinių dalių (pumpurų, lapelių). Suaugę svilikai veisimosi pradžioje taip pat lesa vabzdžius, o birželio-liepos mėn. ir augalinį maistą. Rudenį minta skroblo, klevo, paprastosios ievos, gudobelių, uosio, liepos, buko vaisių branduoliais. Medelynuose, parkuose, soduose lesa svarainių sėklas, kaulenių vaisius, virgininės, vėlyvosios ievos bei amūrinio kamštenio sėklas. Pavasarį ir žiemą lesa ąžuolo, alyvų, guobų, vinkšnų pumpurus.
Daugiau informacijos ieškokite čia.